Kai klimato kaitos problemos tapusios kone didžiausiu žmonijos iššūkiu, visai nestebina nuolat linksniuojami tvarios ar atsinaujinančios energetikos terminai. Tačiau ar nepasimetėme informacijos gausoje? Šios sąvokos, nors ir turinčios bendrų sąlyčio taškų, vis tik turi keletą esminių skirtumų.
Skirtumai ir panašumai
Kai kalbame apie tvarią energiją, omenyje turime energijos šaltinį, kuris gali patenkinti visuomenės poreikius nedarydamas žalos gamtai. Naudodami tvarią energiją, skatiname pačią tvarumą idėją – vartoti atsakingai, nešvaistyti brangių išteklių, rinktis aplinkai draugiškus energijos gavimo būdus. Geriausi tvarios energijos pavyzdžiai – saulės ir vėjo gaminama energija, hidroenergija ir geoterminė energija.
Atsinaujinančia energija yra laikoma bet kokia naudojama energija, kurios atsiradimą ir atsinaujinimą nulemia natūralūs ir pasikartojantys procesai gamtoje: saulės šviesa, vėjas, upių tekėjimas, jūrų bangavimas, potvyniai ir atoslūgiai, biomasės augimas. Atsinaujinantys energijos šaltiniai yra laikomi veiksmingomis alternatyvomis tradiciniams ir gamtai bei žmogui ne visuomet draugiškiems šaltiniams, pavyzdžiui, iškastiniam kurui.
Įprastai atsinaujinančius energijos išteklius laikome tvarios energijos pavyzdžiu, tačiau visa atsinaujinanti energija negali būti klasifikuojama kaip tvari energija ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, biomasė yra atsinaujinančios energijos rūšis, kurią deginat išgaunamas kuras ir šiluma. Nepaisant biomasės papildymo potencialo, jos vartojimas sukelia šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD), kurios yra pagrindinė klimato kaitos spartėjimo priežastis, išmetimą.
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenis, 2020 m. ŠESD koncentracija atmosferoje pakilo iki 413,2 milijoninės dalies, o tai yra net 149 proc. daugiau nei 1750 m., iki pramonės revoliucijos. Specialistai įspėja, kad jei ir toliau didės ŠESD koncentracija, vidutinė pasaulio klimato temperatūra nesiliaus augusi, o dėl to stichinių nelaimių ir kitų gamtos anomalijų skaičius tik augs. Todėl kalbant apie tokius atsinaujinančius energijos išteklius kaip biokuras ar biodegalai, tame pačiame sakinyje vartoti terminą „tvarus“ būtų nevisiškai teisinga.
Žinant, kad ne visos atsinaujinančios energijos formos yra priskiriamos tvarioms, vertėtų žinoti ir tai, kad ne visi tvarūs ištekliai yra pilnai atsinaujinantys. Atsinaujinanti energija gaunama iš išteklių, kurie Žemėje pasipildo natūraliai. Kita vertus, tvari energija yra išgaunama ir iš šaltinių, kurių niekada negalima išeikvoti.
Energijos skaitmenizacija
Europos Sąjungos (ES) „Žaliasis kursas“ iki 2050 m. įpareigojo šalis nares pasiekti visišką anglies dioksido neutralumą ir tokiu būdu pilnai pereiti prie atsinaujinančių energijos šaltinių. Ir nors toks su atsinaujinančia energetika susijęs iššūkis yra išties sudėtingas, jau dabar Europoje vyksta teigiami tvarios energijos gamybos pokyčiai.
Vis tik tam, kad užtikrintume sklandų bet kurios įmonės perėjimą prie tvarios energetikos bei įgyvendintume ES siekį, vien tik naudoti atsinaujinančius energijos šaltinius nepakanka. Papildomai reikia skirti dėmesio energetiniam efektyvumui, kurį užtikrina šiuolaikinės technologijos.
Energetinis efektyvumas – tai toks energijos vartojimo būdas, kai jos yra sunaudojama būtent tiek, kiek iš tiesų reikia ir ne daugiau.
Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/tvarilietuva/verslas-pranesa/ar-tikrai-atsinaujinanti-energija-visais-atvejais-yra-tvari-energija.d?id=91073459
